Biomasės bioenergetikai plėtros perspektyvos ir iššūkiai

Maisto pramonė nenuginčijamas prioritetas, bioenergetika - vėliau

Parėjusių metų gegužės mėnesį priimtas LR Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas (2011m. gegužės 12 d. nr. XI-1375) nustato saulės, vėjo, geoterminės, hidroenergijos, biomasės energetikos valstybinio valdymo, reglamentavimo, priežiūros ir kontrolės bei pastarųjų išteklių organizavimo teisinius pagrindus. Šio įstatymo tikslas – užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei pagamintos energijos vartojimą, kad 2020 m.:

• atsinaujinančių išteklių energijos dalis visų rūšių transporte padidėtų iki 10 proc.;
• elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, būtų ne mažiau kaip iki 23 proc.;
• centralizuotai tiekiamos šilumos energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, dalis šilumos energijos balanse sudarytų ne mažiau kaip 60 proc., o namų ūkiuose – iki 80 proc.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Lietuvos žemdirbystės instituto (LAMMC LŽI) manymu, nors ES politikos nuostatos dėl bioenergetikos plėtros yra akivaizdžios ir šalyje jau galioja Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas,  tačiau intensyvesnė veikla šioje sityje neprasidėjo, nes dar nepriimti reikalingi poįstatyminiai teisės aktai.

 Tuos, kuriuos šiandien piktina, kad maistui užauginta žemės ūkio žaliava skiriama bioenergetiniams ištekliams gaminti, Sigitas Lazauskas iš LAMMC LŽI ramina. „Neabejotinai, augalininkystės produktai visų pirma turi tenkinti žaliavų poreikį maistui, tik po to gręžtis į bioenergetiką. Kita vertus, keisti požiūrį į augalininkystės produktų vartojimą bioenergetikoje turėtų skatinti ir derlingumo didėjimas: pavyzdžiui, 1881 m. Lietuvoje vidutinis vasarinių miežių derlius siekė vos 0,75 t/ha, o po šimto metų (1991 m.) – apie 3,6 t/ha. Taigi, intensyvinant auginimą, investuojant į šiuolaikinę techniką ir infrastruktūrą, atidžiai laikantis agrotechnologinės drausmės, bioenergetika žemės ūkiui galėtų suteikti antrąjį kvėpavimą, tik užpildžius maisto pramonės poreikį“, – teigia mokslininkas.

 „Bioenergetika – sritis, kuri vis dar reikalauja fundamentalių tyrimų: kaip efektyviai išvalyti biodujas, kokios jų tiekimo į dujotiekius perspektyvos, kaip panaudoti mikrodumblius biodujų gamybos vien iš augalinės biomasės procese ir pan. Žemės ūkiui reikalingi ir taikomojo pobūdžio moksliniai darbai, kurie padeda apibendrinti turimus duomenis, atlikti skaičiavimus ir paruošti rekomendacijas potencialiems žaliosios energijos žaliavų tiekėjams“, – teigia Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Išteklių ir kokybės politikos departamento direktoriaus pavaduotojas Juozas Žukas.

Mažinti centralizuoto šildymo kainas padėtų ir biokuras, ir biodujos

 Lietuvos energetikos instituto (LEI) duomenimis, bendrame šalies pirminės energijos ir kuro balanse atsinaujinantys energijos ištekliai kol kas sudaro tik 15,3 proc. Didžiausią dalį bioenergetikos struktūroje užima kietasis kuras. Lietuvoje jo kasmet prireikia apie 934 tūkst. tonų naftos ekvivalentų (tne). Didžiausias kietojo kuro poreikis – namų ūkyje. Čia jo sunaudojama per 62 proc. Po 2020 m. visiems statomiems gyvenamiesiems pastatams bus keliami pasyvaus būsto reikalavimai, o senesnės statybos namai, manoma, atnaujins katilus į efektyvesnius, kūrenamus biokuro granulėmis, todėl kietojo kuro suvartojimas šiame sektoriuje artimiausius metus stabilizuosis ir toliau nebeaugs.

 Centralizuotai teikiamos šilumos balanse šiuo metu karaliauja gamtinės dujos, kurios sudaro net 75,7 proc. naudojamo kuro, o medžio malkų ir biokuro sunaudojama tik 20,2 proc. „Tai atsispindi ir vartotojų gaunamose sąskaitose už šildymą, – teigė Romualdas Škėma iš LEI. – Gal būt šiandien ir paradoksalu, bet didžiausios šiluminės galios biokuro katilas yra integruotas būtent „Vilniaus energija“. Jis 60 MW galingumo, dirba visą parą ir sunaudoja 24 t biokuro (medienos, šiaudų ar durpių) per valandą. Iš jo gaunama apie 10 proc. visos Vilniui reikalingos centralizuotai teikiamos šilumos. Norint sumažinti šildymo kaštus, tektų didinti kietojo kuro sunaudojimą“.

 Lietuvos biomasės energetikos asociacijos įsitikinimu, didžiausia centralizuoto šildymo problema – energijos gamybos iš biomasės įrenginių trūkumas. Jų įdiegimas kainuotų apie 2 mlrd. Lt.

 LEI duomenimis, gamtinių dujų sąnaudas centralizuotame šildyme įmanoma sumažinti iki 27 proc., jei pavyktų neišnaudojamą bioenergijos potencialą padidinti  maždaug iki 50 proc., o biokuro dalį palikti apie 19 proc. Vilčių teikia biodujų gamybos tendencijos: nuo 2002 m., kai biodujų gamyba šalyje siekė vos 1,5 tne, 2010 m. ji išaugo tris kartus ir siekė 4,5 tne. Daugiausiai – apie 70 proc. biodujų suvartoja pramonė, apie 10 proc. biodujų  verčiama į elektros energiją. Žemės ūkyje sunaudojama vos 3 proc. pagamintų biodujų.

 Nuolat kylančios naftos kainos ir įsipareigojimai mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją verčia didinti biodegalų (biodujų, biodyzelino ir bioetanolio) suvartojimą transporto srityje. Biodyzelino gamyba šalyje nuo 2007 m. (25 tūkst. t) iki 2010 m. išaugo daugiau nei tris kartus ir  siekė 89 tūkst. t. Augo ir bioetanolio gamyba. Minėtuoju laikotarpiu gamybos apimtys pakilo nuo 15 tūkst. iki beveik 40  tūkst. t.

Trūksta skaičiavimų dėl ekonominio efektyvumo

 Atsakydami, iš kur gauti pigios atsinaujinančios energijos arba kuri iš jos rūšių būtų mūsų šaliai labiausiai tinkama, geriausio atsinaujinančių energijos šaltinių santykio modelio mokslininkai nepateikia. Tačiau atsinaujinančios energijos sektoriuje itin didelis vaidmuo tenka žemės ūkiui. LAMMC LŽI mokslininkai žemdirbiams siūlo auginti:

• biomasei – gluosnius, juodąsias tuopas, hibridines drebules, drambliažoles, sidas, akacijas, nendrinius dryžučius ir kitas didelę masę užauginančias žoles. Paskaičiuota, kad mūsų šalyje gluosnių ir hibridinių drebulių plantacijos galėtų plėstis iki 11 tūkst. ha. Iš jų būtų galima gauti apie 70 tūkst. tne;
• biodujoms tiktų auginti kukurūzus, sorgus, rugius, kvietrugius, cukrinius runkelis ir kt.;
• Biodegalams – kukurūzus, kvietrugius, rugius, rapsus.

Didžiausi žemės ūkio gamybos šiuo metu plotai, kuriuose auginama žaliava biodyzelinui, sudaro rapsų pasėliai. 2010 m. jų plotai, skirti tik bioenergetikai, siekė apie 144 tūkst. ha. LAMMC LŽI duomenimis, jų plotai dar galėtų plėstis iki 300 tūkst. ha.

 „Daug kalbama apie įvairius alternatyvius energetinius augalus. Ūkininkai raginami juos auginti. Tačiau vien raginimų nepakanka. Ūkininkui reikia „ant stalo“ padėti aiškius ir konkrečius skaičiavimus dėl tokių augalų auginimo ekonominio efektyvumo, jų lyginimo su standartu, šiuo atveju su rapsais ar javais, ir pan. Lyginti reikėtų ne tik ekonominį efektyvumą, bet ir augalų auginimo technologijas, šių technologijų sudėtingumą, ypatybes. Reikia konkrečiai parodyti, kiek pelno iš hektaro gali tikėtis ūkininkas augindamas energetinius augalus, su kokiais sunkumais ar privalumais jis susidurs juos augindamas. Tik turint visapusiškas ekonomines ir technologines išvadas, ūkininkas gali imtis auginti naujus energetinius augalus,“ – įsitikinęs ŽŪM pareigūnas J. Žukas.

 Pastaruoju metu itin didelio dėmesio sulaukia šiaudų panaudojimo biokurui galimybės. Iš jų pagamintos granulės yra paklausios dėl sąlyginai mažesnės kainos. Tad seminare prabilta apie... javų stiebų dalies ilginimo galimybes. LAMMC LŽI direktorius Zenonas Dabkevičius neslėpė sumišimo: „Trisdešimt metų šalies selekcininkai trumpinio stiebo ilgį. Matyt, kai kuriems ūkiams teks grįžti prie senųjų lietuviškų javų veislių, kurių aukštis yra per metrą“.

 ŽŪM Išteklių ir kokybės politikos departamentas pasigenda aiškesnių mokslo rekomendacijų, kiek  šiaudų galima būtų skirti biokuro gamybai ir kiek jų reikėtų pasilikti dirvoms pagerinti ūkiuose, kurie užsiima tik augalininkyste ar ekologiškų produktų gamyba.

 Tuos, kurie nori sutaupyti ir perka šiaudų granules, mokslininkai nenudžiugino – degant šiaudams, kaip ir kitoms energetinėms biomasei augintoms žolėms, išsiskiria daug sieros junginių, kurie garo kondensavimosi procese, jungdamiesi su vandeniu, virsta rūgštimi. Ši sukelia katilų ir kaminų greitesnę eroziją. Todėl šiaudų deginimui reikalingi specialūs patvaresni ir brangesni katilai.

 Dar vienas beveik neišnaudojamas bioenergetikos žaliavų šaltinis – miško kirtimo atliekos. Mokslininkų teigimu, miškuose sukaupta 81,6 proc. visos biomasės, kasmet (iš subrendusių kirtimams miškų) gaunama apie 14 mln. kub. m medienos. Prie kirtimo atliekų priskiriamos smulkios šakos, kelmai ar nuopjovos praktiškai nepanaudojamos. Vien valstybiniuose miškuose kasmet jų susidaro 2,5 mln. kub. m. Deja, dėl techninių kliūčių, tik apie trečdalis jų panaudojamos.

 „Įtakos miško kirtimo atliekų racionaliam tvarkymui turi ne tik technika, bet ir orai. Žiemą įšalus miško paklotei, kirtimo atliekų tvarkymo technika  neįvažiuoja. Be to, labai svarbu įvertinti ir transporto kaštus, kurie, vežant atliekas, yra labai dideli dėl gausios atliekų tvarkymo masės“, – bioenergetikų skaičiavimus dėl miško kirtimo atliekų panaudojimo galimybių tikslino Marius Aleinikovas iš LAMMC Miškų instituto.

 „Trūksta aiškumo ir dėl miško kirtimo atliekų panaudojimo biomasei masto. Miškininkai tvirtina, kad išvežant šias atliekas, daroma žala miško dirvožemiui ir pačiam miškui. Taigi konkretus miškininkų-mokslininkų žodis šiuo klausimu itin laukiamas“, – teigia J. Žukas.

 Kad ir kokios optimistinės būtų šiandien brėžiamos biokuro panaudojamo perspektyvos, akivaizdu, kad žemės ūkio sektoriaus galimybes jame kol kas riboja ne tik neaiški žaliavų paklausa, technologiniai ypatumai, bet ir nenustovėjusios jų supirkimo galimybės.

 Parama atsinaujinančiai energetikai 2012 m. bus skiriama ir pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ trumpos rotacijos plantaciniams želdiniams įveisti.