Ar išsaugosime Lietuvos žemę, vandenis ir miškus?

Spaudoje pilna įvairiausių skelbimų apie neribotą žemės ir miškų supirkimą visoje šalyje. Vieša paslaptis, kad jau dabar, kol dar tebegalioja draudimas parduoti žemę užsieniečiams, kitų šalių piliečiai bei jų statytiniai yra jau supirkę ar rezervavę beveik milijoną hektarų įvairiai įvertintos Lietuvos teritorijos. Vidutinė hektaro kaina popieriuje – vos apie 1000 litų. Vakarų Europoje net prastesnės žemės hektaras kainuoja dešimtis kartų brangiau. Vadinasi, tetrūksta signalo ir įstatymų leidėjų sprendimo, kad milijardiniai sandoriai būtų labai greitai sudaryti.

Nežinau nė vieno smulkaus ūkio savininko, kuris, esant dabartinei konkurencijai, galėtų įsigyti daugiau žemės. Žemės ir jos gelmių turtų pardavimą užsieniečiams turėtų spręsti tik visos šalies piliečiai referendumu. Kitaip keli šimtai oligarchų supirks mūsų žemę ir tapsime Baltijos palestiniečiais, o gal ištiks ir Malio respublikos likimas, kur naikinamos savanos, išstumiami vietiniai gyventojai ir įrengiamos cukranendrių plantacijos.

Panašiai jau vyksta kaimyninėje Lenkijoje, kur nuo šių metų pradžios penkiose Pajūrio zonos  vaivadijose eksperimento tvarka  buvo leista parduoti žemes užsieniečiams. Čia žemę masiškai superka tarptautinės monopolijos ir planuoja auginti genetiškai modifikuotus augalus, kas Lenkijoje neseniai uždrausta. Įvairios visuomeninės Lenkijos organizacijos jau kreipėsi į mąstančius ES piliečius su prašymu pasirašyti peticiją  dėl pagalbos, gelbstint jų žemę. Ar neatsitiks taip ir Lietuvoje, kai nuo kitų metų gegužės tie draudimai nebegalios ir mūsų šalyje? Tada nekils problemų, pavyzdžiui, kad ir su skalūnų dujų gavyba. Tai bus naujųjų „investuotojų“ žemė, kurioje jie darys ką tik panorėję, užterš vandenis.

Vanduo – žemės kraujas. Planetoje švaraus vandens jau daug kur trūksta. Netoli tas laikas, kai jis kainuos brangiau nei naftos produktai. Tai mūsų didžiausias turtas, nes be švaraus vandens neįmanoma ir žemdirbystė. Kai kas aiškina, kad tokia ES parlamento valia ir ją reikia vykdyti. Kodėl jie nepaiso išmokų suvienodinimo? Kol nevėlu, derėkimės.
Ką daryti?

Būtina nedelsiant griežtai apriboti šalies ir užsienio žemgrobių ir spekuliantų siekius. Pavyzdžiu galėtų būti Danija, kur užsienietis gali pirkti žemę su sąlyga, jog pats ją dirbs ir gyvens toje vietovėje ne mažiau kaip 8 mėnesius per metus. Be  to, ten ir prastesnė žemė daug brangesnė nei Lietuvoje. Vengrijos įstatymų leidėjai praeitų metų gruodžio 17 dieną didele balsų dauguma priėmė įstatymą, draudžiantį parduoti žemę užsieniečiams, taip suteikdami prioritetą pirkti ir naudoti žemę vietos bendruomenių nariams. Apmaudu, kad naujos mūsų vyriausybės programoje nieko nepasakyta apie žemės pardavimą užsieniečiams. Iš koalicijos narių pasigirsta įvairiausios nuomonės, o laikas nenumaldomai bėga.

Asociacija „Tautos savitvarka ir savivalda“ įsitikinusi, kad tik smulkus ūkis gali išgelbėti merdintį  kaimą ir Lietuvą. Būtina visokeriopai remti smulkų ūkį ir verslą, steigti agroserviso įmones ir skatinti visuotinę kooperaciją kaime, sudaryti nors elementarias sąlygas kiekvienam dar  norinčiam ir galinčiam ūkininkauti kaimo gyventojui. Tokių šalyje dar likę bent 25 000. Taip išspręstume bedarbystės, emigracijos ir apsirūpinimo sveikais maisto produktais problemas bei apsaugosime kaimą nuo žlugimo. Kasmet kaimuose likviduojama po 10–12 tūkst. karvių, nes nebeapsimoka jų laikyti. Panašiais  tempais tirpsta ir smulkūs ūkiai. To pasekmė – 100 000 bedarbių kaime. Jei taip tęsis bent 10 metų,  Lietuvos kaimo neliks  ir jo nebeatgaivinsime.

Stambūs ūkiai nors ir našesni, tačiau jie nesprendžia nei ekonominių, nei socialinių, nei ekologinių problemų. Kviečiu visus,  kam brangus Lietuvos kaimas ir visos Lietuvos likimas, burtis į kooperatyvus ir visuomenines organizacijas bei darbuotis savo ir Lietuvos labui.

Prof. habil. dr. Antanas SVIRSKIS

Žalioji Lietuva

Lietuva daug kartų buvo praradusi laisvę ir nepriklausomybę, bet dar niekada ji nebuvo pardavusi  savo žemių. Jei taip atsitiks, tai bus didžiausia nelaimė per visą garbingą Lietuvos istoriją. Be savo žemės, klestinčio kaimo – Lietuva be ateities.